Susitinkam Garden Style konferencijoje!

Rugpjūčio 24 dieną kviečiame į Vilnių, Litexpo parodų rūmus – aplinkos dizaino konferenciją Garden Style. Šiais metais mokysimės kurti aplinką, nereikalaujančią daug priežiūros ir vis tiek stebinančią grožiu, stiliumi ir nuolatine kaita.

Daugiau informacijos ir bilietai čia: https://gardenstyle.lt/

Mes irgi būsim, pabendrausime stende! 😉

Sodo karalienės – hortenzijos

Hortenzijos karaliavo močiučių sodybose, karaliauja ir mūsiškėse. Tik, žinoma, dabar turime visą aibę rūšių ir veislių, tik spėk rinktis!

Nuo seno auginamos šviesiosios hortenzijos (Hydrangea arborescens) yra puikios – atsparumu, žiedų gausa ir dydžiu tikrai gali pasigirti. Tačiau norint turėti gražų krūmą, jį reikia kasmet nukirpti. Taip visos šakos būna jaunos, gražios ir krūmo dydis kontroliuojamas. Šviesiosios hortenzijos nepasižymi veislių gausa, tačiau keletą rasti galima. Mes auginame ‘Pink Annabelle‘ – veislė rožiniais žiedais. Jos krūmas smulkesnis už senovinę hortenziją, šakelės liaunesnės ir žiedai mažesni. Bet miela spalva paperka.

Gana plačiai paplitusi ir dažnai apkalbama yra didžialapė hortenzija (Hydrangea macrophyla) – jos žydi dideliais spalvingais žiedais (nuo rožinės iki mėlynos spalvos). Deja, mūsų sodyboje jai per šalta. Vieną auginame jau gal 15 metų, žiedus matėme vos kartą, nes kasmet smarkiai apšąla. Miestuose, vakarų Lietuvoje ar kitose šiltesnėse vietose jos auga ir žydi. Iš savo patirties, deja, apie jas pasakyti neturime nieko gero.

Neįprasčiausia yra laipiojančioji hortenzija (Hydrangea petiolaris) – kaip ir nusako pavadinimas, ji lipa sienomis ar atramomis prie jų prikibdama orinėmis šaknimis. Joms paprasčiau lipti siena ar kitu plokščiu paviršiumi nei tvoros tinklu ar kopėtėlėmis. Galima ją auginti ir kaip kiliminį augalą. Žiedai gerokai kuklesni už kitų hortenzijų – žiedyno kraštuose didesni, o viduryje smulkučiai. Geriausiai laipiojančiosios hortenzijos jausis prie rytinės sienos, gana derlingame dirvožemyje. Kaip ir visos hortenzijos, mėgsta drėgnesnį dirvožemį.

Mums asmeniškai itin įdomi ąžuolalapė hortenzija (Hydrangea quercifolia). Įdomi dėl to, kad dar nebuvome užsiauginę didesnės nei iki kelių. Šaltomis žiemomis apšąla virš sniego dangos. Visgi pastarąsias dvi žiemas atlaikė net ir vazonuose! Lapai išraiškingi, primena raudonojo ąžuolo lapus, tik storus, grublėtus. Geriausiai auga drėgnoje vietoje, pavėsyje arba gaudama ryto saulės. Žiedai kaip šluotelinės hortenzijos – balti, kūgiškame žiedyne.

Pastaruoju metu labai išpopuliarėjo šluotelinės hortenzijos. Na ir ne veltui! Retai pasitaiko tokių dekoratyvių, lengvai prižiūrimų ir atsparių augalų (šalčio nebijo, kol kas neturi nei ligų, nei rimtesnių kenkėjų) . Veislių yra daug, tad rinktis tikrai yra iš ko tiek mažų sklypų savininkams, tiek norintiems aukštos hortenzijų sienos. Šie krūmai mėgsta šviesias vietas, derlingus dirvožemius ir drėgmę (ne įmirkimą!) Krūmai formuojami keliais būdais. Galima auginti gana natūraliai – leisti augti, šakotis, išgenėti senesnes šakas (nuolat atjauninti, kaip reikėtų elgtis su daugeliu krūmų). Tuomet galima užsiauginti įspūdingo dydžio krūmus, bet kuo daugiau hortenzija turės šakų, tuo smulkesni ant jų bus žiedynai. Norint turėti įspūdingo dydžio vienodus žiedynus, reikėtų anksti pavasarį krūmą be gailesčio sumažinti, paliekant tik apie trečdalį ūgio. Tada augalas šaus daug stiprių ir vienodų ūglių, kurie bus su didžiuliais žiedynais. Ir dar – galima hortenzijas suformuoti ant koto. Tuomet turėsime gražų medelį, tik jau genėjimo bus nemažai: tiek kovojant su atžalomis iš kelmo ir kamieno, tiek kontroliuojant lajos dydį.

Mūsų meilė šluotelinėms hortenzijoms prasidėjo nuo veislės ‘Limelight‘. Užaugti negenima gali ir gerokai virš galvos, todėl puikiai tiktų laisvai augančiai aukštai gyvatvorei. Žiedynai dideli, besiskleidžiantys žiedai būna žalsvi, vėliau pabąla, rudeniop parausta, o rudens šalčio paliesti paruduoja ir gali puošti sodą per visą žiemą. Visiškai nenuobodus augalas.

Sumažinta ‘Limelight‘ versija – veislė ‘Bobo‘. Tokių pačių spalvų žemaūgė hortenzija. Žydi nuo pat mažumės, kartais net juokinga, kaip ką tik įsišaknijęs augaliukas turi vieną mažą šakelę ir didžiulį žiedyną. Jau pusės metro ūgio krūmas atrodo įspūdingai, per žiedus nelabai matosi lapų. Didesnė nei metro ūgio užaugti neturėtų.

Panašaus ūgio kaip ‘Bobo‘ yra ‘Little Lime‘. Žemaūgė, gana vėlyva, gausiai žydinti hortenzija. Kaip rodo pavadinimas – „maža žalioji citrina“ – iš kitų išsiskiria žalsvais žiedais. Rudenėjant jie įgauna rausvą atspalvį ir supanašėja su ‘Bobo‘.

Aukštaūgė, į kitas nepanaši veislė – ‘Levana‘. Žiedynų viduryje žiedai smulkučiai, o pakraščiuose esantys labai stambūs, primena sutūpusius baltus drugelius. Pagal tai ir pavadinimą atsimename – ‘Levana‘ plevena. J Auga ji greitai, užaugti gali virš 2 metrų, todėl patartina jai palikti erdvės arba smarkiau genėti.

Viena ryškesnių veislių – ‘Mega Mindy‘. Jos žiedynai nėra labai dideli, tačiau žiedai stambūs, iš pradžių žalsvi, pilnai išsiskleidę tampa tamsiai rožiniai, ryškūs, beveik raudoni. Užauga vidutinio ūgio –  daugiau nei 1,5 metro nepasieks.

Dar viena iš aukštesnių ir ryškesnių veislių – ‘Pinky Winky‘. Jos žiedynai gana siauro, aukšto kūgio formos. Esant geroms sąlygoms, žiedyno aukštis gali pasiekti net 40 cm! Pradeda žydėti baltai, po kelių savaičių apatinė dalis pradeda rausti. Būdingiausias vaizdas – apatinė žiedyno pusė ryškiai rožinė, viršutinė – balta. Užaugti gali virš 2 metrų aukščio.

Paminėtas veisles galite įsigyti mūsų medelyne. O kokias auginate jūs?

Aplinkai draugiškos Kalėdos

Lietingas ar snieguotas, bet gruodis vis tiek kvepia Kalėdomis. Puošiame namus, rūpinamės dovanomis, apmąstome praėjusius metus. Namų puošyboje ir apskritai gyvenimo būde vis stipriau auga atsakingo vartojimo idėja – kaip gyventi, kad padarytume kuo mažiau žalos aplinkai? Kalėdinės puošmenos parduotuvėse blizga visomis spalvomis, jų ištisi kalnai… Ir dauguma – plastikinės. Kviečiu šiemet stabtelėti prie dirbtinių blizgučių ir pasvarstyti, ar jie tikrai reikalingi ir nepakeičiami? Kodėl nepasirinkus kažko natūralaus, su meile pagaminto ir kas suirs per metus kitus, o ne gulės sąvartyne šimtus metų?

Pradėkime nuo Kalėdų eglutės. Daug kas gaili gyvų medžių, dėl to renkasi plastikinę. Deja, plastikinė eglutė kur kas labiau kenkia aplinkai nei gyva (jai pagaminti sunaudojama daug resursų, transportuojama per pusę pasaulio, jei neperdirbama, nesuirs labai labai ilgai). Dirbtinės eglutės naudojimas laikomas aplinkai draugišku, jei ta pati eglė naudojama 20 metų ir tada perdirbama. Bet šiais laikais retai pasitaiko, kad tą patį daiktą naudotume taip ilgai – norisi naujesnio/didesnio/gražesnio.

Kodėl gaila eglučių?

Labai gailima kertamų eglučių – kam kirsti medelį, kuris gali dar ilgus metus augti? Reikia pagalvoti, iš kur eglutės atkeliauja. Jei kirstos iš miško, tai iš retinamo ploto – jos bet kuriuo atveju būtų nukirstos, kad medynas nebūtų per tankus. Jei eglutės atkeliauja iš medelyno, ten lygiai taip pat nebūtų augusios amžinai – jos užauginamos būtent tam, kad prieš Kalėdas iškeliautų į kažkieno namus. Pavasarį į jų vietą stos naujos eglaitės. Beje, medelynai yra žemės ūkio žemėje, ne miške, taigi plotas, užželdintas medeliais gamtai duoda daugiau naudos, nei, sakykim, rapsų laukas.

Puiki alternatyva kirstai eglutei – eglutė vazone. Yra tikimybė, kad pavasarį pasodinta lauke ji išgyvens ir augs daug metų. Tačiau reikėtų prisiminti, kad norint vazoninę eglutę išlaikyti gyvą, ji kambario temperatūroje neturėtų stovėti ilgiau nei savaitę. Jei lauke šąla, prieš įnešant į kambarį ar išnešant iš kambario į lauką, reikėtų eglę bent parą palaikyti tarpinės temperatūros patalpoje, pvz. garaže. Jei vazoninę eglutę laikysite namuose mėnesį, greičiausiai pavasarį turėsite nudžiūvusią eglę ir atliekamą vazoną, taigi ekologinės naudos nelabai bus.

Žiūrint į Kalėdines eglutes iš ekologinės pusės, geriausia būtų rinktis eglės ar kėnio šakas – nuo to pačio medžio šakas galima imti daug daug metų, o poveikis aplinkai minimalus. Tačiau suprantama, kad norisi gražios eglutės formos…

Kitas populiarus šventinio laikotarpio papuošimas – vainikas. Pasirinkimų gausybė – nuo nedidukų iki tikrų milžinų, nuo dedamų ant stalo iki kabinamų ant durų. Naudojamų medžiagų irgi gausybė: spygliuočių šakelės, kankorėžiai, vijoklių šakelės, džiovinti vaisiai, žiedai, cinamono lazdelės, žvakės, erškėčių uogos, smilgos… Galima vardinti ir vardinti. Čia irgi raginu rinktis natūralius elementus – išeiti į mišką ar sodą, prisirinkti puošmenų ir pasigaminti vainiką. Bus kur kas jaukesnė ir prasmingesnė puošmena.

Ką rinktis, norint praleisti Kalėdas būnant draugiškiems aplinkai?

Pasirinimų yra ne taip mažai:
– Eglės, kėnio ar kitų spygliuočių šakos (dalina girininkijos, medelynai, galima parsinešti net ir iš savo kiemo)
– Kirsta eglė/kėnis
– Eglė/kėnis vazone (jei atsakingai prižiūrėsite ir namuose laikysite trumpai)
– Natūralios, miške, sode ar medelyne surinktos, medžiagos kalėdiniam vainikui (kankorėžiai, šakelės, žiedai ir t.t.)
Svarbu, kad bet kuris iš šių variantų būtų užaugęs vietoje, o ne atvežtas iš tolimų kraštų – tokiu atveju draugiškumas aplinkai sumažėja.

Mūsų medelyne šiemet galite rasti:
– Kėnių ir kitų spygliuočių šakos
– Kirstos dygiosios (sidabrinės) eglutės (100-170cm aukščio)
– Mažosios baltosios eglutės ‘Conica’, ‘Sander’s Blue’, ‘Daisys’s White’ vazonuose (apie 30 cm aukščio, 3l vazonuose)
– Kėniai vazonuose (apie 60 cm aukščio, 5l vazonuose)

Laukiame svečiuose. Gražaus ir ramaus švenčių laukimo!

Apie puošybos idėjas rašėme čia:
http://silingumedelynas.lt/naujienos/kuo-puosimes-kaledoms/

Apie natūralias kalėdines dekoracijas:
https://youtu.be/-0dyIKK0NrY
https://youtu.be/sZ-T5eh4R-Q

Kaip žiemoja medelynas?

Didžioji dalis žiemos praėjo panašesnė į lapkritį, o ne viduržiemį, bet štai pagaliau sulaukėme ir tikros baltos speiguotos žiemos. Kad ir kokia trumpa,
bet leidžia pasidžiaugti ir rogutėmis, ir gražiais žydro dangaus bei snieguotų miškų vaizdais.

Tiesa, ne visiems jauku pagalvoti apie -20 šaltį savo sode, ypač, jei auginame lepių augalų. Nedideliame sklype galima visus lepesnius augalus pridengti, apsaugoti nuo šalčių ir vėjų. Bet jei sklypas didžiulis, o augalų jame itin daug (kalbu apie savą kolekciją…), tai belieka tikėtis, kad visi išgyvens savomis jėgomis!
Medelyne išeitis paprasta – auginame atsparius augalus. Vazonuose jiems žiemoti dar sunkiau nei pasodintiems žemėje, bet mūsiškiai puikiai atsilaiko. Ypač, kai yra sniego. Todėl ramiai džiaugiamės šia žiema, sniegu ir šaltuku. Iš tiesų, žiemą pavojų kelia ne tik šaltis, bet ir saulė. Kai gana arši vasario saulė kaitina spyglius ar visžalių lapus, drėgmė iš jų garuoja, o įšalusios šaknys vandens iš dirvožemio paimti negali, tuomet spygliai ar lapai nudžiūsta, sakome, nudega nuo saulės. Tai vadinama fiziologine sausra. Dažniausiai taip nutinka buksmedžiams, visžaliams ožekšniams, rododendrams, baltosios eglės veislėms. Pagelbėti galima pridengiant, ypač iš pietinės pusės.

Kaip išsirinkti augalus gyvatvorei ir ją pasodinti?

Kaip išsirinkti augalus gyvatvorei?

Jau aptarėme, kokių tipų gyvatvorės būna. Antras žingsnis – išsirinkti augalus. Deja, nežinant realios sklypo situacijos tiksliai patarti labai sunku. Tačiau pabandykime aptarti bendrus principus – jie telpa į viso labo du patarimus.

Pirmiausia, reikia nuspręsti, kokio tipo gyvatvorės norite. Ar tai bus žema, ar aukšta gyvatvorė, ar ją karpysite, ar norėsite, kad gyvatvorė žydėtų ir t.t. Apie gyvatvorių tipus rašėme anksčiau. Čia reikėtų atsižvelgti, kokią funkciją gyvatvorė turės atlikti (suteikti privatumą, sulaikyti dulkes nuo kelio, tiesiog gražiai pridengti daržą…) ir kiek vietos turite. Pavyzdžiui, laisva pūslenių ar forsitijų gyvatvorė gali būti labai graži, tačiau užaugs bent iki 2m pločio. Jei sklypas nedidelis ir norisi taupyti vietą, gal geriau būtų rinktis karpomą gyvatvorę ar koloninius augalus, kurių plotis nebus didesnis nei 0,5-0,8m. Jeigu norėsite turėti žaliąją sieną, sulaikančią dulkes, reikės rinktis greitai augančius augalus, kad kuo greičiau pradėtų atlikti savo funkciją.

Dar vienas svarbus patarimas – paisyti ne tik savo norų, bet ir augalo poreikių. Taip kur kas lengviau turėsite vešlią gyvatvorę. Pavyzdys: labai norite sodinti kalninių pušų gyvatvorę, tačiau jai numatę turite vietą po medžiais, kur dirvožemis molingas. Tokioje vietoje kalninės pušys nebus tokios gražios, kaip Jums norėtųsi, skurs arba visai negyvens. Galbūt geriau toje vietoje auginti kukmedžius, cūgas ar tujenius, kuriems salygos bus puikios ir jie atsidėkos vešliai, greitai ir tankiai augdami? Deja, labai daug apželdintojų sodina tai, kas madinga, arba ko nori klientas, visiškai neatsižvelgdami į vietos sąlygas ir augalų poreikius. Dėl to dažnai matome skurstančius ir mirštančius augalus. Taigi, renkamės atsakingai! Atkreipiame dėmesį į dirvožemį, jo drėgmę (ne visi augalai pakenčia net ir laikinai įmirkstantį dirvožemį), saulėtumą, ar per būsimos gyvatvorės vietą nuolat netraukia vėjai. Su tokia informacija sumažės pasirinkimų, tačiau ir išsirinkti bus lengviau. Be to, galėsite būti tikri, kad pasirinkti augalai gražiai augs. Dažnai vertinant savo kiemo sąlygas gali padėti labai paprastas metodas pavadinimu „O kas gražiai auga pas kaimyną?“. Didelė tikimybė, kad gretimuose sklypuose sąlygos panašios, todėl galima šiek tiek pasmalsauti, kurie augalai netoliese jaučiasi gerai, o kurie skursta. 🙂

Į ką dar atkreipti dėmesį?

Jei turite mažų vaikų, nerekomenduočiau sodinti kukmedžių ir dygliuotų krūmų gyvatvorės. Kukmedis beveik visas nuodingas. Vienintelis nenuodingas ir net valgomas daiktas – „uogytė“ be kauliuko. Mes visi užaugome sėkmingai jas valgydami ir puikiai žinodami, kad kauliuko valgyti nevalia. Bet jei norisi apsidrausti, tuomet geriau visai kukmedžių neauginti. Bent jau kol vaikai užaugs. Dygliuotų krūmų gyvatvorių pavojus akivaizdus – dygliai. Įgriuvus į gudobelių, raugerškių ar kitų dygliuotųjų gyvatvorę didelės žalos gal ir nebus, tačiau malonumas menkas. Net ir medelyne vieni nemėgstamiausių darbų – raugerškių dauginimas, persodinimas ir ravėjimas. Tiesa, jų grožis skausmus atperka, tačiau vis tiek reikėtų pasvarstyti, ar norėsite visą gyvatvorę dyglių sodinti, prižiūrėti ir karpyti bei nerimauti, ar vaikai besivydami kamuolį neįpuls į patį dygliuotyną.

Ką daryti, jei turite šunų, kurie mėgsta pasižymėti ant augalų? Nors kai kurie mitai teigia, kad šunys kenkia tik tujoms, šlapimas degina visus augalus. Jame labai didelė azoto koncentracija, todėl lapai ar šakelės nudega kaip nuo didžiulės dozės trąšų. Tiesa, kad atsparesni yra lapuočiai, jautresni spygliuočiai. Tačiau jei šuo didelis ir išsirenka mėgstamą gyvatvorės vietą, net ir atspariausi augalai toje vietoje greičiausiai neatsilaikys. Taigi, augalų pasirinkimas čia nelabai padeda. Padėti gali nebent tvorelės, rūtų gyvatvorė aplink gyvatvorę (šunims nepatinka kvapas) ar gėlių juosta palei gyvatvorę (gėlės ataugs greičiau nei gyvatvorių augalai). Kiekvieną kartą stovėti sargyboje nepavyks, bet jei netyčia stovėsite netoliese su vandens kibiru, galite ką tik apšlapintą augalą perlieti vandeniu – tai atskies azotą ir jis nebedegins, o bus kaip trąša. 🙂

Kaip sodinti gyvatvorę?

Kai jau išsirinkote, kokią gyvatvorę norite turėti ir kokius augalus sodinsite, galima ruoštis sodinimui.

Pirmiausia reikėtų pagalvoti, koks dirvožemis yra būsimos gyvatvorės vietoje. Jei normalus (nebūtinai labai derlingas, svarbu, kad nebūtų po statybų likusių atliekų, negyvo molio ar žvyro, kur net žolė nesugeba augti), Jums pasisekė – darbo bus ne tiek ir daug. Reikėtų išsitempti virvelę, kad gyvatvorė būtų tikrai tiesi, tuomet galima kasti griovelį arba duobutes. Jei sodinate tankią gyvatvorę (3 augalai į metrą ar tankiau), bus patogiau iškasti griovelį. Jo gylis ir plotis – pagal sodinamus augalus. Sodinant standartinius 4 metų tujų sodinukus pakaks kastuvo pločio ir gylio griovelio. Augalus sodinant rečiau bus patogiau kasti atskiras duobutes kiekvienam, vėlgi, pagal sodinamo augalo dydį. Svarbu, kad augalų šaknys tilptų paskleistos ir jų galai nesiraitytų. Geriau per ilgą šaknį nukirpti negu užlenkti!

Jei turite tikrai labai prastą dirvožemį, tuomet derėtų augalams palengvinti gyvenimą ir atsivežti derlingos žemės. Reikėtų iškasti apie 50 cm gylio ir 40 cm pločio griovį, jį pripildyti geru dirvožemiu ir tuomet sodinti augalus.

Prieš sodinant augalus iš vazonų, reikėtų juos palaistyti. Augalų iš grunto šaknys ir taip būna drėgnos (mūsų medelynas tai užtikrina). Vazoninių sodinukų šaknis galima šiek tiek papurenti, tačiau persistengti tikrai nereikėtų. Augalą dedame į paruoštą vietą, pasirūpiname, kad šaknys nebūtų užlankstytos, po truputį beriame žemę ir apspaudome aplink. Svarbu nepalikti prie šaknų oro kišenių, todėl nebijokite dirvožemio stipriai prispausti ar priminti. Pasodintas augalas neturi išsitraukti iš žemės jį patraukus aukštyn. Pasodinus reikėtų gausiai palaistyti – vanduo padės dirvožemiui geriau apgaubti šaknis.

Po pasodinimo

Jei sodinote karpomą gyvatvorę, iškart po pasodinimo reikėtų šiek tiek apkirpti – palyginti viršūnes, nukirpti atsikišusias šonines šakeles. Pakirpimas skatins gyvatvorės tankėjimą. Jei laikysite, pavyzdžiui, vakarines tujas nekirptas iki 1,5 m aukščio ir tik tada pradėsite karpyti, tuomet gyvatvorė bus reta, viduje turės storą kamieną, nedaug stambių šakų. Ji ilgai tankės ir vis tiek nesutankės tiek, kiek turėtų, o jei norėsite vėliau keisti jos formą ar atjauninti, tai bus praktiškai neįmanoma. Jei pradėsite šiek tiek karpyti vos pasodinę, jau maža gyvatvorė atrodys gana gražiai, tankės tolygiai, suaugusios gyvatvorės viduje bus daug smulkių šakų, todėl net ir suaugusiai gyvatvorei bus įmanoma kažkiek keisti formą ar, esant reikalui, atjauninti. Rekomenduočiau šiek tiek pakirpti ir laisvai gyvatvorei susodintus lapuočius – kol maži, jie labai stengiasi greitai užaugti ir išleidžia nelabai daug ilgų šakų, todėl atrodo šiek tiek išstypę. Pirmais metais pakirpti jie bus tankesni ir kur kas gražiau atrodys.

Dažnai klausiate, kaip tręšti nusipirktą augalą. Visada sakome, kad geriau per mažai, nei per daug. 🙂 Gyvatvorių, kaip ir visų šviežiai pasodintų augalų, nerekomenduojame tręšti sodinimo metais. Kitais metais galite patręšti pavasarį trąšomis, turinčiomis daugiau azoto, o rudenį – turinčiomis daugiau fosforo ir kalio. Azotas skatina augimą, o rudeniop augalui jau reikia leisti ruoštis šalčiams ir ramybės periodui.

Formuojant karpomą gyvatvorę reikėtų turėti omenyje, kad gyvatvorės apačia turi būti platesnė už viršų. Tik tuomet ir apačia, ir viršus gaus pakankamai saulės šviesos, kad gražiai tankėtų. Augalai linkę augti link ten, kur geriausios sąlygos, todėl jei gyvatvorės apačia bus siauresnė ar tokio pat pločio kaip viršus, viršutinė dalis šešėliuos apatinę, o augalas numos šaka į blogas sąlygas apačioje ir augins gerai apšviestą viršūnę. Tokiu atveju turėsite tankią gyvatvorę apačioje ir retą, nykstančią apačioje.

Jei renkantis gyvatvorę kils klausimų ar dvejonių, nebijokite kreiptis! Stengsimės padėti išsirinkti ir atsakyti į rūpimus klausimus. Rašykite į info@silingumedelynas.lt , skambinkite telefonu +370 662 39587, bendraukime Facebook‘e arba susitikime gyvai medelyne!

Apie gyvatvorių tipus

Apie gyvatvorių tipus

Kalendorinis pavasaris ateis jau mažiau nei už mėnesio! Kaip liaudis ragina slides ruošti vasarą, taip aš paraginsiu pasidomėti gyvatvorių sodinimu iš anksto, dar pavasariui neužklupus. Esant dideliam pasirinkimui gali ir galva apsisukti, todėl geriau iš anksto apsišarvuoti žiniomis ir nuspręsti, kokia gyvatvorė juos Jūsų kiemą.

Pirmiausia, kokios gi būna gyvatvorės?

Jos skirstomos į karpomas ir nekarpomas (laisvai augančias). Karpomos gyvatvorės – geometriškos, taisyklingos arba su specialiai suformuotais raštais, bangomis (fantazija juk begalinė). Formuojamas gyvatvores nesunku pritaikyti savo poreikiams – ar norisi siauros, ar plačios, ar banguotu viršumi, o gal „bumbuluotos“. Karpomos gyvatvorės auginamos iš augalų, kurie puikiai pakenčia formavimą ir gražiai tankėja, pavyzdžiui, tujų, kukmedžių, kadagių, puskiparisių, ligustrų, gudobelių, kaulenių ir kt.

Nekarpomos gyvatvorės paprastai sodinamos iš dekoratyviai žydinčių augalų (pavyzdžiui, smailialapių, Vanhuto lanksvų, deucijų, kolkvicijų), augalų ryškiais lapais (pavyzdžiui, pūslenių, sedulų, raugerškių) arba augalų, turinčių išreikštą formą (koloninių, rutulinių ir kt.). Laisvos gyvatvorės gali būti pasodintos iš vienos rūšies augalų arba iš keleto rūšių, suderintų pagal poreikius, žydėjimo laiką ir t.t. Didelių krūmų (pūslenių, sedulų) gyvatvorės dažnai būna dalinai formuojamos – jos kartą per metus ar rečiau apkarpomos, sumažinamos, nes laisvai augančių plotis gali siekti ir 3 metrus.

Pagal aukštį gyvatvorės skirstomos į:
• Apvadus (bordiūrus),
• Žemas,
• Vidutinio aukščio,
• Aukštas,
• Labai aukštas (žaliąsias sienas).

Apvadai arba bordiūrai – pačios žemiausios gyvatvorės. Jos siekia vos iki 40 cm aukščio. Paprastai sodinamos norint įrėminti gėlyną, rožyną, prieskonių lysvę, gali būti kaip skiriamoji juosta šalia takelio, taip pat sodinama kapinėse. Dažniausiai apvadinės gyvatvorės būna karpomos, sodinamos iš žemaūgių dekoratyviųjų augalų (buksmedžių, žemaūgių raugerškių veislių, Fortūno ožekšnių, rūtų). Tokios gyvatvorės karpomos 2-3 kartus per metus, yra labai tankios. Nekarpomi apvadai sodinami iš žemaūgių, griežtą formą turinčių arba žydinčių augalų, pavyzdžiui, žemaūgių tujų, eglių veislių, sidabražolių, žemaūgių lanksvų, levandų.

Žemos gyvatvorės – 0,4-1 m aukščio. Jos jau per didelės naudoti kaip apvadus, bet per žemos, kad suteiktų privatumo. Paprastai jos sodinamos norint atskirti erdves. Pavyzdžiui, gali atskirti daržą nuo kitų kiemo dalių – šiek tiek pridengs, bet neužstos šviesos ir nemažins erdvės kaip aukšta gyvatvorė. Žemoms gyvatvorėms tiks buksmedžiai, žemaūgės eglių, tujų, kadagių veislės, aukštesnės sidabražolių veislės, vidutinio aukščio lanksvos.

Ko gero dažniausiai auginamos vidutinio aukščio gyvatvorės. Jų aukštis apie 1-2 m. Šios gyvatvorės tinka privatumui suteikti, erdvėms atskirti, pridengti nuo vėjo. Žmogaus ūgio gyvatvorė pridengs kiemą nuo pašalinių akių, bet ir nemes didelio šešėlio nei Jums, nei kaimynui. Be to, aukštesnes gyvatvores jau sunkiau karpyti – reikalingos kopėčios. Karpomos gyvatvorės dažniausiai sodinamos iš vakarinių tujų, tujų ‘Brabant‘ (nors pastarąją dėl itin spartaus augimo rekomenduočiau aukštoms gyvatvorėms), kukmedžių, cūgų, puskiparisių, eglių, ligustrų, gudobelių ir kt. Dalinai formuojamos gyvatvorės paprastai sodinamos iš koloninių ar rutuliškų tujos veislių (pvz., ‘Columna‘, ‘Smaragd‘, ‘Aurescens‘, ‘Fastigiata‘, ‘Globosa‘ ir kt.) – tokioms tujoms reikia kirpti tik viršūnes, jei tujos koloninės, arba palyginti šonus, jei tujos rutuliškos. Taip pat vidutinio aukščio dalinai formuojamos gyvatvorės gali būti sodinamos iš koloninių kadagių, uolinių kadagių, pūslenių, raugerškių, sedulų, aukštesnių lanksvų.

Aukštomis vadinamos apie 2-4 metrų aukščio gyvatvorės. Tokios gyvatvorės ne tik suteiks privatumą, bet ir gerai saugos nuo vėjo, dulkių. Tokias gyvatvores karpyti reikia kur kas daugiau pastangų ir laiko, todėl dažniau renkamasi ne karpoma, o dalinai formuojama ar visai neformuojama gyvatvorė. Karpomai gyvatvorei galima sodinti vakarines tujas vakarines tujas ‘Brabant‘, maumedžius, egles, skroblus, jazminus, Zyboldo obelis ir kt. Dalinai formuojamai arba nekarpomai gyvatvorei sodinamos koloninės tujos (‘Columna‘‚ ‘Aurescens‘, ‘Fastigiata‘‚ ‘Smaragd‘ ir kt.), uoliniai kadagiai, kalninės pušys, sedulos, alyvos ir kt.

Žaliosios sienos – dar aukštesnės. Jų aukštis siekia nuo 4 iki keliolikos metrų. Užsienyje galima pamatyti ir formuojamų žaliųjų sienų, tačiau Lietuvoje jos paprastai auga laisvai ir atlieka ne tiek dekoratyvinę, kiek apsauginę funkciją. Jos saugo nuo vėjo, dulkių, triukšmo, dažnai sodinamos iš keleto skirtingo aukščio ir tankumo augalų rūšių. Pavyzdžiui, jei turite didelę sodybą, kur pučia stiprūs vėjai, galite apsisodinti juosta ryškiaspalvių sedulų, gudobelių ir eglių – žalioji siena ne tik apsaugos, bet ir bus dekoratyvi, suteiks namus paukščiams. Žinoma, niekas nedraudžia užsiauginti aukštos karpomos ar nekarpomos sienos iš tujų, eglių, maumedžių ar kitų greitai augančių ir formavimą mėgstančių medžių.

Kitoje dalyje plačiau aptariame, kurie augalai kokiai gyvatvorei tinkamiausi ir kaip gi pasodinti tą gyvatvorę:

http://silingumedelynas.lt/naujienos/kaip-issirinkti-augalus-gyvatvorei-ir-ja-pasodinti/

Kuo puošimės Kalėdoms?

Štai ir žiema! Atėjo daugiau su lietum nei su šalčiais, bet tai visai nereiškia, kad negalima pradėti kurti žiemiškos šventinės nuotaikos. Nežinau, kaip pasiruošimas vyksta Jūsų namuose. Galbūt jau seniai stovi papuošta eglutė, gal ją puošiate tik Kūčių dieną. Gal kiekvienais metais statote tradiciškai tokią pat eglutę, gal kasmet ieškote ko nors naujo. Gal puošiate kvepiančią paprastą miško eglę, gal dirbtinę, o gal pušį? Kiekvienam vis savo, todėl čia ir apžvelgsime skirtingus, gal kiek netradicinius Kalėdinių eglučių variantus.

Natūralumas laimi!
Vis daugiau kalbama apie ekologiją, natūralumą, paprastumą. Tai atsispindi ir Kalėdinių medelių pasirinkime. Gana dažnai nenorima kirsti eglutės, todėl pasirenkama eglės šaka. Galima rinktis nedideles šakeles – jos neužims daug vietos, arba rasti stambią, įspūdingą šaką, kuri atrodys nė kiek ne kukliau už visą eglę. Jei rinksitės kėnio šakas, galite jas pasilikti kur kas ilgiau nei iki Trijų Karalių. Pernai mano kėnių puokštė žaliavo nuo Kalėdų iki Velykų!

Dar viena išeitis, jei nesinori kirstos eglutės – medelis vazone. Pastaruoju metu greitai populiarėjantis sprendimas. Ir kaip nepopuliarės – vazone eglutė gyva, ne pamerkta, nebarsto spyglių, o po Kalėdų gali keliauti į lauką ir augti daug daug metų! Ne visada laukan išnešta eglutė prigyja – turi būti geros šaknys, o prieš išnešant į lauką, reikia ją kelias dienas pratinti prie šalčio. Tiesa, pastaraisiais metais po švenčių vis dar būna rudeniški orai, tai net ir pratinimo nereikia.

Kai vieni ieško tobulų formų eglutės, kiti džiaugiasi natūralumu ir renkasi asimetriškus, „negražius“ medelius, kurie atrodo kaip gamtoje – ne visada augę idealiose sąlygose, galbūt kokio elnio pagraužti, gal kito medelio pastelbti. Ko gero, labiausiai su tokiais medeliais draugauja minimalistinio, modernaus interjero stiliaus gerbėjai. Kuklūs medeliai, kuklūs Kalėdiniai žaisliukai tarsi primena, kad Kalėdos visai neturi būti pompastiškos.

Jei maža vietos

Galbūt norisi daugiau puošmenų nei vienos eglės? Arba namuose niekaip nėra vietos didelei eglei? Išeičių juk visada yra. Viena jų – žemaūgės eglutės vazonėlyje. Jas galima statyti ant palangės, ant stalo, ant žemės ar dovanoti artimiesiems. Geriausia tai, kad po švenčių galite sodinti lauke ir džiaugtis dar daug metų! Galima rinktis žalią ‘Conica‘, melsvą ‘Sander‘s Blue‘ arba ‘Rainbow‘s End‘ gelsvais galiukais.

O gal ne eglė?

Vienomis kalbomis vadiname Kalėdų eglute, kitomis – Kalėdų medeliu. Galbūt galima rinktis ne eglę? Turiu omeny augalus, net nepanašius į eglę – kėniai, pocūgės nesiskaito. 🙂 Kodėl gi ne? Štai keli pavyzdžiai, kaip kadagys, kedras ir netgi tuja gali tapti netradiciniu Kalėdų medeliu. Fantazijai ribų nėra!

Jei vasarą galime balkonuose ar ant lauko palangių auginti žydinčias gėles, kodėl žiemos metu jų nepakeitus spalvingais spygliuočiais? Bus grožis nuo rudens iki pavasario, ne tik per Kalėdas! Reikėtų rinktis žemaūgius, šalčiui atsparius augalus. Šiuo klausimu būtinai patarsime. Nuotraukose tujos ‘Rheingold’kadagys ‘Blue Star‘, eglutės ‘Conica’ ir tujos ‘Smaragd’.

O kokią eglutę renkatės Jūs? Skarotą eglę, natūralų medelį, mažutę eglutę ant stalo? Aš tikriausiai puošiu kadagį vazone. 🙂

Kur įsigyti?

Kirstomis dygiosiomis eglėmis, žemaūgėmis eglutėmis, netradiciniais medeliais (kadagiais, tujomis, pušimis…), spygliuočiais balkonams, kėnio šakomis pasirūpinsime mes. Kreipkitės – rasim gražiausias puošmenas. 😉

Įvairių rūšių didelių kirstų eglių ir kėnių, eglučių ir kėnių vazonuose galite rasti pas E. ir A. Mačius. Galima pasiklysti, kiek skirtingų ir vienodai gražių pasirinkimų!

Nuotraukos iš čia:
1.
http://www.charlysstyleoflife.blogspot.lt/
2.
http://www.sosoftsunday.com/
3.
http://stylizimoblog.com/
4.
http://birchandbird.com/calm-bright-a-church-conversion
5.
http://www.bylisette.no/2011/12/nibs-juleutfordring/
6.
http://www.nohomewithoutyou.com/2013/12/new-use-for-biowaste-bag-kompostipussi-koristekayttoon/
7.
http://www.planete-deco.fr/2014/11/20/un-noel-tres-simple-au-danemark/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=un-noel-tres-simple-au-danemark
8.
http://alicelanehome.com/blog/
9.
http://www.hgtv.com/design/decorating/design-101/outdoor-christmas-decorating-ideas-pictures
10.
http://www.remodelista.com/posts/trending-on-gardenista-top-5-posts-this-week-deck-the-halls-edition
11.
http://betweenyouandmeblog.com/holiday-house-walk-2014-with-jenn-rizzo/
12. 
http://www.bhg.com/christmas/ornaments/decorating-with-christmas-ornaments/#page=6
13.
http://www.bhg.com/christmas/outdoor-decorations/outdoor-holiday-decorating-ideas/#page=5
14. 
http://www.frenchcountrycottage.net/2013/12/adding-holiday-in-hurry.html
15.
http://www.bloglovin.com/blogs/coco-lapine-3695635?post=1945642495&blog=3695635&frame_type=a&viewer=true
16.
http://dreamywhites.blogspot.lt/2012/12/hello-last-week-i-listed-few-of-our.html
17.
http://www.seasons.nl/2014/wonen/vliegende-den/
18. 
http://ellesappelleblog.blogspot.lt/2013/12/feeling-festive.html
19.
http://www.apartmenttherapy.com/small-space-solutions-5-lastminute-creative-christmas-trees-for-tiny-homes-198102
20.
http://www.decouvrirdesign.com/tendances/deco-noel-2014-idees-pour-une-decoration-tendance-pour-les-fetes/
21.
http://www.motherearthnews.com/nature-and-environment/live-christmas-tree-zb0z1307zsor.aspx
22.
http://www.desdemyventana.es/2010/12/o-christmas-tree.html

Kodėl verta auginti sidabražoles?

Sode norisi žiedų, o vietos nedaug? Tokiu atveju reikėtų atsargiau rinktis augalus. Pavyzdžiui, žydinčios alyvos be galo gražu, tačiau po poros savaičių grožio lieka tik didelis žalias (ir gana nuobodus) krūmas. Jeigu sklype nėra vietos krūvai skirtingu laiku žydinčių krūmų, mus gelbsti krūminės sidabražolės!

Trumpai apie sidabražoles
Krūminės sidabražolės dar vadinamos sidabrakrūmiais (taip šiek tiek logiškiau, ar ne? 🙂 ). Tai nereiklūs krūmai, užaugantys iki 0,6-1,5 m aukščio. Krūmo dydis priklauso nuo veislės – yra stambių rutuliškų krūmų, yra ir žemaūgių pagalvės formos krūmelių. Sidabražolės labiausiai mėgsta vidutinio drėgnumo laidžius dirvožemius. Gausiausiai žydi saulėtoje vietoje, tačiau veisles raudonais, oranžiniais, rožiniais žiedais geriau sodinti į dalinę paūksmę (per karščius jų žiedai saulėkaitoje nublunka). Atsparios šalčiams, sausroms, kenkėjams. Priežiūra – nepamiršti atjauninti krūmo (iškirpti pasenusias šakas), tuomet krūmas kur kas ilgiau atrodys dekoratyviai ir sveikai.
O štai ir geriausia sidabražolių savybė: gausūs žiedai. Įvairių spalvų, įvairių dydžių. Pradėjusi žydėti birželio mėnesį, negali sustoti iki pat rudens šalčių. Ar gali būti geriau? 🙂

Pritaikymas:
Sidabražolės puikiai tiks gėlyne, alpinariume. Žemesnės veislės gali augti ir kapinėse – krūmai nebijo trumpalaikių sausrų. Savo spalvomis sidabražolės puikiai papildo augalų kompozicijas. Žemaūges veisles galima sodinti į žemą laisvą ar šiek tiek karpomą gyvatvorę (bordiūrą), aukštaūgės puikiai tiks ir vidutinio aukščio laisvai ar kiek karpomai gyvatvorei. Sodinti jas reikėtų 0,5-1 m atstumu (žemaūgių veislių sodinukai sodinami tankiau, aukštaūgių – rečiau). Taip pat puikiai atrodo ir eilėmis sodinami krūmai, pavyzdžiui, kas 1,5 metro susodintos ir rutuliu suformuotos žydinčios sidabražolės. Yra tekę matyti ir puikiai atrodantį didelį sidabražolės krūmą, suformuotą debesėliais.

Sodinukai mūsų – fantazija Jūsų! Medelyne galite rasti šias veisles:
‘Goldfinger’ – iki 0,8 m aukščio krūmas stambiais geltonais žiedais.
‘Hopley’s Orange‘ – iki 0,8 m aukščio krūmelis oranžiniais žiedais.
‘Primrose Beauty‘ – iki 1,2 m aukščio krūmas kreminiais žiedais ir pilkšvais lapais.
‘Abbotswood‘ – iki 1 m aukščio krūmas baltais žiedais.
‘Princess‘ – iki 0,7 m aukščio krūmelis rožiniais žiedais.
‘Red Robin‘ – iki 0,7 m aukščio krūmelis raudonais žiedais.

Be krūminių sidabražolių dar galime pasiūlyti ir triskiautę sidabražolę ‘Nuuk’. Tai visžaliu kilimu augantis augalas, žydintis kukliais baltais žiedais. Šalčiui ji visiškai atspari – ši sidabražolė auga ir Grenlandijoje!

Kaip medelyne atsiranda augalai?

Dažnai klausiate, kaip dauginame augalus. Dar dažniau klausiate, ar patys dauginame augalus. Trumpai atsakysime į šiuos klausimus ir pasidalinsime savo darbų akimirkomis.

1. Pirmiausia pasiruošiame šiltnamius, kuriuose naujieji augalai šaknysis. Lengvam šešėliui sukurti juos uždengiame tinklu. Šiltnamiuose įrengta rūko sistema ne tik švelniai laisto, bet ir vėsina orą karštą vasarą. Į šiltnamius sunešame paletes su specialiu substratu ir gerai palaistome.

. Nuo motininių augalų kerpame šakeles, jas vėliau smulkiname į gyvašakes. Geriausiai prigyja šakelės, paimtos nuo jaunų, stiprių augalų pietinės pusės. Visada gyvašakę darome su „pėdele“.

3. Paruoštas gyvašakes smeigiame į drėgną substratą. Kiekvienas naujas augalas turės pakankamai vietos šaknims.

4. Pavasarį susmeigtos šakelės per vasarą leidžia šakneles. Kai kurios rūšys prigyja labai gerai, kitos sunkiau. Yra ir tokių rūšių ar veislių, kurių pavyksta padauginti tik keletą vienetų.

5. Vėlyvą rudenį ir žiemą naujieji augalai praleidžia lauke. Tokiems gležniems augalams tai didelis išbandymas, tačiau labai jautrių augalų tiesiog nedauginame. Taigi, nuo žiemos šalčių nukenčia tik nedaugelis.

6. Pavasarį tokie mažyliai iškeliauja į didesnius vazonus. Juose augalai dar paaugs 1-2 metus, o mažiausios eglutės gal ir 3 metus. Taigi, pas Jus keliauja mažiausiai 2-4 metų amžiaus augalai. Tai reiškia, kad jie vazonuose nepridengti žiemojo tiek pat žiemų ir nenušalo. 🙂

Patys spalvingiausi – raugerškiai

Jeigu kada Jūsų sodas taps per daug monotoniškas ar nuobodus, nenusiminkite. Norint pridėti naujų spalvų ir formų, pakanka atsigręžti į raugerškius. Jie išties džiugina veislių įvairove: nuo miniatiūrinių iki stambių krūmų, nuo aukso geltonumo iki tamsiai purpurinių lapų, nuo koloninių iki padrikų formų. Augalai nekaprizingi, daug pastangų nereikalaus, todėl drąsiai rinkitės Jums gražiausią raugerškį!

Trumpai apie raugerškius
Lietuvos miškuose ir šlaituose natūraliai auga paprastasis raugerškis. Jo žiedai susitelkę į kekes, uogos raudonos, rūgštokos, valgomos (po šalnų būna skanesnės). Raugerškio spygliai dažniausiai būna sudaryti iš trijų dyglių. Lapų kraštai kiek karbuoti. Želdynuose auginamos paprastojo raugerškio raudonlapės veislės ‘Atropurpurea‘ (purpuriniais lapais) ir ‘Violacea‘ (tamsiai purpuriniais, beveik violetiniais lapais). Paprastasis raugerškis visiškai atsparus šalčiui, nereiklus dirvožemiui ir drėgmei. Palankiausias dirvožemio pH 7,0-9,0.

Želdynuose populiariausias yra Tunbergo raugerškis. Jo lapeliai yra lygiu kraštu, spygliai išsidėstę po vieną, žiedai pavieniai ar mažose kekutėse. Uogos apvalesnės nei paprastojo raugerškio, raudonos. Nors nevalgomos, rudenį ir žiemą labai dekoratyviai atrodo. Tunbergo raugerškio veislių yra labai daug, apie jas šiek tiek vėliau.
Tunbergo raugerškiai geriausiai auga vidutinio derlingumo priesmėlyje ar lengvame priemolyje, kurių pH 5,0-7,0. Žalialapės veislės gali augti pusiau paūksmėje (spalvingi lapai paūksmėje pažaliuoja, todėl raudonlapių ar geltonlapių raugerškių paūksmėje auginti neverta).

Gana dažnai auginamas yra ir Otavinis raugerškis ‘Superba’. Auga greitai, negenimas gali užaugti net iki 3m aukščio, todėl yra puikus pasirinkimas norintiems greitai turėti didelį ir ryškų krūmą arba greitai užsiauginti gyvatvorę. Žydi smulkių žiedų kekėmis, kaip ir paprastasis raugerškis. Uogos, nors ir nevalgomos, bet dekoratyvios – žiemą raudonų uogų kekės puikiai atrodo.

Pritaikymas
Raugerškių pritaikymo želdynuose galimybės beveik neribotos.
Didelių augalų kompozicijoms, parkams, skverams, apsauginiams želdiniams ar šlaitų sutvirtinimui puikiai tiks stambesnės raugerškių veislės: Otavinio raugerškio ‘Superba‘ , Tunbergo raugerškio ‘Atropurpurea‘, ‘Aurea‘, ‘Orange Tower‘, ‘Red Chief‘ ir kitos.
Iš raugerškių galima sodinti nepraeinamas laisvas ar karpomas gyvatvores, bordiūrus. Gyvatvorėms tinka visos raugerškių veislės – pasirinkimas priklauso nuo Jūsų įsivaizduojamos gyvatvorės. Mažosios veislės (pvz., ‘Admiration‘ ar ‘Atropurpurea Nana‘) galėtų būti puikus pasirinkimas spalvingam bordiūrui. Laisvai (nekarpomai) gyvatvorei tiktų ‘Atropurpurea‘, ‘Dart’s Red Lady‘ ar ‘Orange Dream‘. Karpymui raugerškiai atsparūs, todėl karpomas gyvatvores galima sodinti iš bet kurios pasirinktos veislės.
Vazoninėms kompozicijoms tinka mažosios raugerškių veislės ‘Bonanza Gold‘, ‘Admiration‘, ‘Atropurpurea Nana‘. Labai stambiuose vazonuose keletą metų gali augti ir didesnių veislių augalai. Svarbu nepamiršti vazonų apšiltinti prieš žiemą – raugerškių šaknys šalčiui gana jautrios.
Raugerškiai tiks ir spalviniams akcentams, kompozicijoms kurti, derės prie akmenų, laiptų ar sienelių, alpinariumuose ar japoniškuose soduose. Tereikia išsirinkti mylimiausią!